Oratorijoje „Centones meae urbi“ (Skiautinys mano miestui), skirtoje gimtam Vilniui, O. Narbutaitė garsais ir žodžiais prikėlė senuosius Vilniaus gyventojus, kurie šį miestą kūrė ir kurių jis neteko. Kūrinyje galima išgirsti lietuviškus ir žydiškus motyvus, barokinį skambesį ir romantinio lenkų romanso atbalsius. Solistai ir choras lenkų, jidiš, hebrajų, lotynų, lietuvių, rusų ir kitomis kalbomis atlieka Czesławo Miłoszo, Adamo Mickiewicziaus, Eugenijaus Ališankos, Moišės Kulbako, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir kitų poetų tekstus. Juos papildė XX a. pradžios laikraščių pranešimai, reklamos ir net baroko laikų antkapių įrašai, kuriuos pati kompozitorė surinko Bernardinų ir Rasų kapinėse. Oratorijos pabaigoje skamba Miłoszo poemos Miestas be vardo eilutės: „Kaip tviska! Tai sniegas Trijų Kryžių kalne ir ant Bekešo kalno, neištirpdys jo trumpaamžių žmonių alsavimas.“ Kūrinį baigia ypatingas varpų skambėjimas.

Pirmą kartą oratorija atlikta 1997 m.

Atlikėjai: choras „Aidija“, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos choras, dirigentas Romualdas Gražinis.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas.