Dvyliktoji Alfonso Andriuškevičiaus (A. A.) knyga – geriau nei istorijos vadovėlis. Andriuškevičius dalinasi įspūdžiais apie Lietuvos dailės gyvenimą nuo 1967 iki 1990 m. Kas be ko, chronologinės ribos ne sykį yra peržengiamos. Tai ne tik galimybė pasižiūrėti į praeities įvykius jo akimis. Ji priverčia skonėtis prisiminimais kaip subtilia kasdienybės literatūra. Su A. A. būdingomis įžvalgomis ir saldžiarūgščiu humoru piešiamas sovietmečio kultūros procesas bei jo dalyvių (daugiausia – draugų ir bičiulių menininkų) būties paveikslas. Knygos pratarmėje A. Andriuškevičius rašo: „Atsakinėdamas į Jolantos klausimus, dėsčiau savo įspūdžius. Vadinasi, visai nesistengiau būti objektyvus, bešališkas ir panašiai, nes, Dieve, tai juk neįmanoma...“.

Alfonsas Andriuškevičius – meno kritikas, poetas, eseistas. Dvidešimt metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Už įtaigią meno kritiką ir kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą 2007 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė – buvusi Alfonso Andriuškevičiaus studentė, dailėtyrininkė, meno kritikė, parodų kuratorė.