Grafikos studijas Dailės institute baigusi 1972-aisiais, Ramunė Vėliuvienė priklauso tai Lietuvos grafikų kartai, kurios kūryboje XX a. 7-ajame dešimtmetyje madingą grubų linoraižinį pakeitė sudėtingesnės, tikslaus piešinio estampo technikos, kaimo folkloro interpretacijas – profesionaliosios dailės ir miesto kultūros istorijos apmąstymai, formų patvarumą – nerimas, primityvumą – paslaptis, naujumo siekį – sąmoningas retrospektyvumas. XXI a. pradžioje Vėliuvienė, kaip ir daugelis amžininkų, išbandė ir šiuolaikines raiškos formas – ready-made, skaitmeninį vaizdą, taip pat – tapybą, bet tikroji jos kūrybos stichija – ofortas. Giliaspaudės technikų amato žinios ir patirtis, ilgas cinko ploštės raižymo ir ėsdinimo procesas dailininkei kartais net svarbesnis už rezultatą, tad ji nuolat prie to sugrįžta. Alfonsas Andriuškevičius dar anksčiau dailininkės ofortuose įžvelgė įdomų santykį su praeitimi ir dvejopą šviesos reikšmę: „Ramunės Vėliuvienės ofortai pagrįsti dvarų kultūros atmintimi. <...> sovietmečiu valdžia dėjo pastangas ne tik ją sugriauti, bet ir ištrinti jos atmintį iš žmonių sąmonės. Vėliuvienės kūriniuose dvarų kultūros fenomenas iškyla iš atminties gelmių kiek vaiduoklišku (bet nebauginančiu) pavidalu. Labiausiai jaudinantis jos ofortų elementas – šviesa. Drauge ir dvasinė, ir natūrali, ji brėkšta tarp šmėkliškų griuvėsių bei augalų formų."