2010-aisiais 750 tūkst. žmonių atvyko į Niujorko „MoMa“ muziejų pamatyti Marinos Abramović darbų retrospektyvos ir pabendrauti su menininke – tik žvilgsniu – per neįtikėtiną 700 valandų trukmės performansą. Šis įvykis dar kartą pademonstravo neeilinę menininkės vidinę stiprybę. Partizanų duktė M. Abramović augo Tito laikų Jugoslavijoje, auklėjama nenuilstamo darbo dvasia. Net prasidėjus tarptautinei menininkės karjerai jos gyvenimą vis dar kontroliavo motina – kasdien dukra namo privalėjo grįžti iki dešimtos vakaro. Tačiau M. Abramović smalsumas, bendravimo troškulys ir balkaniškas humoro jausmas buvo nenumaldomi – jie įsikūnijo menininkės kūryboje ir gyvenime. Svarbi pasakojimo linija – M. Abramović ir Ulajaus meilės istorija. Tai dvylika kūrybos ir audringų santykių metų, iš kurių penkeri praleisti furgonu bastantis po Europą. Meilė baigėsi dramatišku apsikabinimu Didžiosios kinų sienos fone... Marinos Abramović istorija – analogų neturinti menininkės karjera. Tai nuolatinis balansavimas ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba, kompromisų nepripažįstanti emocinės ir dvasinės transformacijos paieška. Šią knygą galima laikyti dar vienu gyvu ir stipriu performansu, atliktu su niekuo nepalyginamo veikėjo – ypatingo M. Abramović gyvenimo. „Patyriau absoliučią laisvę – jutau, kad mano kūnas neturi ribų, kad nėra sienų, ir skausmas nesvarbu, ir apskritai niekas nesvarbu, – mane tai svaigino.“ Marina Abramović.