Jei vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje iš tiesų egzistavo nesovietinė visuomenė, tai nesovietinis menas buvo labai svarbi jos dalis. Dailininkų dirbtuvėse, kūrybinių sąjungų ar leidyklų patalpose, o vėliau ir įprastose parodų salėse eksponuota tapyba nesovietinė ne tik todėl, kad joje neplėtotos sovietinės propagandinės temos, bet ir dėl kitos priežasties: ji aiškiai rodo, kad tokiems dalykams nebetinka, nes formų ir idėjų ryšiai tapo pernelyg painūs ir nenuspėjami. Ši knyga — tai ban­dymas papasakoti modernios ir kartu postmodernios XX a. 7–9-ojo dešimtmečio tapybos istoriją ne kūrybos prak­tikos, o recepcijos, suvokimo, prasmės aspektu.